- vėpčioti
- vė́pčioti, -ioja, -iojo 1. intr. DŽ, NdŽ čiaupytis, kraipyti lūpas, vaipytis: Nevė́pčiok, o klausyk, ką sakau DŽ2. Jo kinkliai po pievas nestypčios ir lūpos nevė́pčios Š. Juozapėlis sužiopčiojo burna, ilgai vėpčiojo lūpom J.Balt. Ko vė́pčioji lūpą atkišęs? Skr. 2. intr. tarpais vieptis: Virvutėm perrišti kaliošai [einant] vėpčiojo per įtrūkimus V.Bub. ^ Vėpčioja kap šikna šieno Lš. Ką tu čion vėpčioji lyg liūlė, šarmo prigėrus VoL243. 3. tr., intr. DŽ, NdŽ, Krsn niekus kalbėti, vapalioti: Klausai, ką tas vėplys vė́pčioja Prn. Tegu vė́pčioja, ar užriši Gs. Ką tu čia vė́pčioji niekus?! Skr. Jis kaži ką prisigėręs vė́pčio[ja], o tu klausai Jrb. Ką tu čia vė́pčioji nieko nežinodamas Smn. Ką moma vė́pčioja, tai vė́pčioja, ale tu paklausk ano, kap tę yra Lp. Ar jis ką žino, vė́pčioja, ir gana Alv. ║ intr. Br priešgyniauti: Nevė́pčiok – gausi per snarglį! Gs. 4. intr. TŽV617 žioplinėti, vėplinėti. 5. intr. pamažu, išsiblaškius valgyti: Nevė́pčiok, valgyk kap reikia Lš. Kad ėmė vė́pčiot, tai liko ir darbas negynėtas Mrc. \ vėpčioti; atsivėpčioti; nuvėpčioti; pavėpčioti; privėpčioti
Dictionary of the Lithuanian Language.